Neatleistos nuoskaudos — skausmingos žaizdos žmogaus sieloje
Kaip dažnai mums sakoma, kad nuoskaudas reikia atleisti. Ir atrodytų, kad tai akivaizdus dalykas, tuo labiau krikščioniui, kuris supranta atleidimo svarbą. Bet kodėl psichoterapeutas dažniausiai savo darbe susiduria su žmonių nesugebėjimu atsleisti? Su neatleidimu, kuris trukdo gyventi, su skriaudomis, kurios išdegina žmogaus sielą.
Dažnai mes į atleidimo temą žiūrime formaliai, sakome: „aš atleidžiu“, nuoširdžiai neatleidę. Vaizduojame, kad atleidome, formaliai įvykdę socialines ir religines „normas bei taisykles“. Neatveriame pūlinio, o nustumiame jį giliai į vidų. Bet pūlinys niekur nedingsta. Taigi ir nuoskaudos — tai giliai viduje paslėpti pūliniai, kurie tam tikrą laiką gali neskaudėti, bet vėliau jie pradeda slėgti, sukelia „uždegimą“ ir pan. Klasikinis pavyzdys — nuo savęs pačių slepiamos vaikiškos nuoskaudos, padarytos tėvų, dažnai visai teisėtos. Be to, prie pačios skriaudos dar prisideda ir kaltės jausmas, kuris gali būti dar skaudesnis: „Juk tėvai — šventa! Juos reikia gerbti! Kaip galima ant jų įsižeisti!“ Ir mes kas kartą bandome nuslopinti tą nuoskaudą, nesuprasdami, kad slopinimas ne gydo, o tik nustumia problemą į vidų. Bet juk pagarba nereiškia, kad nereikia analizuoti savo skausmo ir nuoskaudos, susijusios su tėvais.
Beveik kiekvienas žmogus turi neatleistą nuoskaudą
Neatleistos nuoskaudos — viena iš dažniausių problemų sutuoktinių santykiuose, kai šeimos gyvenimas virsta vis augančių tarpusavio įžeidimų kamuoliu. Laikui bėgant, kai šis kamuolys pasiekia gigantišką dydį, tai beveik neišvengiamai sukelia santuokos griūtį. Ir nesvarbu, ar tai bus teisiškai įformintos skyrybos, ar formalus bendras dviejų svetimų, priešiškų žmonių gyvenimas.
O juk yra ir visai „keistų“ nuoskaudų, kurių sau nepripažįsta dauguma žmonių. Apie kurias jie pasakys: „Tai tikrai ne apie mane! Tai neįmanoma, žema, bjauru ir amoralu!“ Aš kalbu apie nuoskaudą dėl artimųjų, už tai, kad jie… numirė. Skamba labai keistai. Bet paklauskite savęs: „Ar man nepikta, kad mane metė? Ar nesu įskaudintas tėvų, vyro, vaiko, man artimo mirusio žmogaus — už tai, kad mane čia paliko vieną, už tai, kad savo išėjimu taip mane įskaudino?“ Protas klyks, kad tai kvailystės, kad artimasis nekaltas dėl to, kad mirė, kad jis nenorėjo palikti jūsų vieno. Bet kažkas mažas ir nelaimingas mūsų viduje žino, jog nuo teisingų žodžių jam nepasidarys lengviau, kad skausmas ir nuoskauda gyvena. Iš savo patirties pasakysiu, jog nuoskaudą jaučia kiekvienas žmogus, kuris yra patyręs praradimą.
Nebijokite prisipažinti
Jeigu kas nors jus smarkiai užgavo, nesigėdykite prisipažinti pirmiausia sau patiems. Bet kuris bandymas išvengti nuoskaudos sakant: „Na ką jūs, viskas normalu, man visai neskaudu“ arba: „Na ką jūs, aš seniai atleidau“, tik nustums pūlinį į vidų. Ne — „man pikta, man labai pikta ir labai bloga.“ Tik leidus sau tai pajusti, galima atsikratyti įžeistojo būsenos.
Nekaupkite!
Tai labai svarbus momentas. Jeigu jus įžeidė žmogus, geriau jam iš karto apie tai pasakyti ir pabandyti kartu išspręsti problemą. Nekaupkite savyje penkių, dešimties, šimto nuoskaudų. Kuo jų daugiau, tuo sunkiau su jomis paskui susitvarkyti.
Formalus „atleisk — atleidžiu“ be tikro atleidimo neturi prasmės
Ką mes įdedame į žodį „atleisti“? Pamiršti ir apsimesti, kad nieko neįvyko? Taip kaip ir anksčiau džiaugtis žmogumi, kuris tave įskaudino?.. Psichoterapijos požiūriu, atleisti — reiškia paleisti. Tai yra nekentėti skausmo, išgyvenimų, nejausti pykčio kitam žmogui.
Jeigu jaučiate, kad kokia nors neatleista skriauda jus slegia, pasistenkite ją nuoširdžiai paleisti. Taip, tai darbas su savo siela. „Viskas, aš daugiau nenoriu įsižeisti, nes nuo to bloga man, o ne tam, ant kurio aš pykstu, tai mane graužia ir neleidžia man gyventi.“
Problema ta, kad žmonės labai dažnai prašo atleidimo arba atleidžia formaliai: „Oi, prašau, atleisk.“ — „Na, ką tu, aš neįsižeidžiau.“ O realiai neatleidžiama. Patikėkite, kad formalus „atleisk — atleidžiu“ neveikia.
Ar atleisti tiems, kurie neprašo atleidimo?
Atleisti. Bet kaip? Ar žodžiai „aš turiu atleisti“ išsprendžia problemą? Ne. Juk kas tada yra nuoskauda? Tai mūsų reakcija į veiksmus, kurie užgavo mūsų silpną vietą. Bet jeigu mes paprasčiausiai pasakysime sau, kad „turime atleisti nuoskaudą“, tai mūsų silpna vieta niekur nedings. Mes taip ir liksime jos įkaitais. O štai jeigu pasakysime sau, kad norime atleisti, tai mums teks rasti savyje nuoskaudos šaltinį. Mums teks rasti savo silpnąją vietą, teks padirbėti su ja. Ir tada nuoskauda atlėgs arba neliks jos visai. O mūsų siela taps truputį laisvesnė.
O jeigu žmogus nenori jūsų atleidimo?
Svarbu suprasti, kad frazė „Aš niekada niekieno neprašiau atleidimo“ visada slepia tam tikrą psichologinį žaidimą. Kodėl žmogus nepripažįsta savo kaltės, kokią naudą jis iš to gauna? Todėl, kad jei tai ne itin artimas jums žmogus, geriau formalizuoti tolesnį bendravimą. Ne tam, kad jis būtų nubaustas, o siekiant apginti save. O su artimaisiais? Dėl artimojo mes galime kovoti, kas kartą belsdamiesi į jo širdį. Ir — prisibelsime. Arba… paleisime, suprasdami, kad tai jau ne artimasis.
Tai nebūtinai reikia pasakyti balsu, tai reikia pasakyti sau. Žmogus taip pasielgė vieną ar keletą kartų ir nemano, kad pasielgė netinkamai. Vadinasi, jis taip padaryti gali ir vėl, ir aš turiu būti tam pasirengęs. Aš nepykstu ant jo, bet tiesiog žinau, kad ir vėl taip gali atsitikti. Taip pat kaip aš nepykstu ant griaustinio, uragano ar žemės drebėjimo, bet kartu suprantu, kad jie man kelia pavojų, ir aš stengiuosi kaip nors apsisaugoti.
Prašyti atleidimo galima ne tik žodžiais
Nepamirškite, kad yra žmonių, kuriems labai sunku prašyti atleidimo žodžiais. Galbūt žmogus ir nenori įžeisti, bet tiesiog negali ištarti tų trijų vertingų žodžių. Užtat neretai tokie žmonės visa savo išvaizda ir savo veiksmais stengiasi parodyti, kad buvo neteisūs — ir taip jūsų atsiprašo. Ar tai laikyti kaip prašymą atleisti? Manau, taip. Toks elgesys dažnai turi daug didesnį svorį nei žodžiai, kurie vėl sukelia formalumo problemą: „Oi, aš sulaužiau tau koją? Na, prašau atleisti.“
Labai svarbu išmokti prisipažinti, kad esi neteisus
Dažnas gali suabejoti: „Tu lyg ir jauti, kad privalai prašyti atleidimo, nors galbūt kaltas esi tik iš dalies. O kas, jeigu tavo atsiprašymą žmogus priims kaip kapituliaciją?“
Viena vertus, mes veikiausiai vėl susiduriame su tam tikrais iškreiptais tarpusavio santykiais. Kodėl taip bijote, kad jūsų atsiprašymą priims kaip kapituliaciją? Ar neatrodo, kad jeigu jūs į atsiprašymą laukiate atsakymo: „Aha, tu kapituliavai!“, tai reiškia, kad jūsų santykiai klostosi kažkokiu skandalingu ir destruktyviu būdu? Ar jums apskritai to reikia? Ar tai ne priežastis pakeisti santykius iš esmės?
Kita vertus, dažnai būna, kad jums kažkuo nepatiko kito elgesys ir dėl to iškėlėte bjaurų skandalą, aprėkėte taip, kad žmogus išėjo apsiverkęs. Žinoma, tada jums dera pasakyti: „Atleisk, aš iškėliau baisų skandalą, aš visiškai neteisus. Bet vis dėlto man nepatinka tas elgesys, į kurį taip kvailai, negražiai sureagavau.“
Kiekvienam vaikui ar suaugusiajam svarbu išmokti pripažinti savo klaidas. Nereikalaujama, kad jūs totaliai pripažintumėte savo kaltę už viską. Jeigu jaučiate, kad kai kuo esate neteisūs, reikia prašyti atleidimo už konkrečius dalykus. Ir kada nuoširdžiai pripažinsite savo klaidą, kai kartu analizuosite, kodėl taip atsitiko, kaip tai pataisyti, kaip to nepakartoti ateityje — tai daug veiksmingiau ir jums, ir aplinkiniams, negu tiesiog šaukti: „Aš kaltas, atleisk man, atleisk!“ Tai ir yra sveiki santykiai — kai žmonės bando įsigilinti į situaciją, suprasti konflikto priežastį ir ištaisyti savo klaidas.
Nusimesdamas nuo krūtinės nerimo akmenį, nesužeisk aplinkinių
Yra tokia patarlė, ir ji geriausiai atsako į paskutinį klausimą. Jeigu jūs kažkada padarėte bloga žmogui, apie kurį jis nežino, jeigu jaučiate kaltę prieš jį, bet bijote savo žodžiais jį įskaudinti, sugriauti jo šeimą ar net gyvenimą, jeigu situacija jau nepataisoma, — prašykite jo atleidimo mintyse. Išspręskite tą problemą be jo dalyvavimo, susitvarkykite patys su savo sąžine. Svarbiausia — nuoširdžiai pripažinti savo neteisumą.
Prisiminkite: nuoskaudų galima išvengti! Su jomis galima susidoroti
Bet reikia atsiminti, kad dvasinis darbas sunkus ir beveik visada labai skausmingas. Galbūt ir yra tokių lanksčių žmonių, kurie lengvai ir linksmai gali prašyti atleidimo ir atleisti, bet aš tokių per visą savo gyvenimą nė karto nesutikau nei tarp pasauliečių, nei tarp dvasininkų. Tai sunku, bet būtina. Todėl, kad jei neįveiksime nuoskaudos, kada nors gyvenime ji pradės mus graužti.
Toli gražu ne su kiekviena nuoskauda mes galime susidoroti patys vieni
Kai kuriais atvejais žmogui reikalinga pagalba iš šalies. Kokių yra variantų? Pavyzdžiui, galite išspręsti problemą kartu su tuo žmogumi, kuris jus įžeidė, bet tik tada, jei jis nuoširdžiai pasirengęs jums padėti, pasirengęs dirbti kartu su jumis. Jeigu nepavyksta išspręsti klausimo tarpusavyje, galima kreiptis pagalbos į psichoterapeutą, kuris padės pažvelgti į problemą kitu aspektu, kas jums pačiam nepavyksta.
Konstantinas OLCHOVOJUS
Autorius yra psichiatras-psichoterapeutas
Pagal foma.ru parengė M. Bočiarova
